5.1. Persekiojimo aistra. (Karolina)

Karolina

Atsikeliu anksti. Dabar rytas ir aš prisimenu, kad šiandien yra ketvirtadienis. Suprantu, jog ši diena turi būti sunki, tačiau tai jau nebesvarbu, nes šiandien turėjo būti beveik visos pamokos su geografijos ir matematiko mokytojomis, tačiau, kaip jau visi žinome, jos negyvos, todėl, suprantama, šiandien liks labai mažai pamokų. Vis dar negaliu patikėti, kad tos mokytojos mirusios. Atrodo, taip niekada ir negalėsiu tuo patikėti, nes tai pernelyg sunku suvokti, kad taptų tikra. Aš nulipu žemyn ir mane pasitinka mano mama.

- Sveika, mieloji, ar jautiesi gerai? – paklausia ji susirūpinusi; ji visada tokia būna, kai man kažkas nutinka, ar kai kažkas nutinka artimoje aplinkoje. Tai pasikartoja, nes... Na, tai pernelyg sudėtinga paaiškinti, tačiau privalote žinoti, kad ir aš turiu daug paslapčių. Ir gana žiaurių.

- Man viskas gerai, mama. – Atsakau jai po pertraukėlės. Motina palinksi galva ir pasako man:

- Šiandien grįšiu vėlai ir dabar pat turiu išvažiuoti. Vėl. Todėl turėsi vėl likti viena. Ar tau tai neatsibosta? – pasiaiškina ji.

- -Ne, aš tave suprantu. – Pasakau mamai ir ji mane pabučiuoja į kaktą prieš išeidama laukan. Regis, ji visai nesijaudina ir gal net atrodo pamiršusi, kad vos prieš dieną mirė jos vyras. Bet tokia ji jau yra. Savo darbe negali būti pašalinių dalykų. Jokių piktų emocijų, nes tau galas. Jos darbas sunkus ir tiek, todėl aš ją pilnai suprantu. Na, gal mama ir pamiršo, kas nutiko tėčiui, bet aš to tikrai nepamiršiu, tariu sau. Galiausiai suvalgau savo pusryčius ir išeinu laukan. Regis, šiandien diena bus gera. Bet nėra ko stebėtis – jau beveik birželio vidurys. O iki mokslo metų pabaigos šventės, kurią, beje, aš Katerina, Simas ir Semas organizuojame, lika tik dvi savaitės ir šešios dienos. Realiai tai yra labai nedaug laiko, bet mes suspėsime. Kitu atveju daugiau niekada neorganizuosime tokių svarbių švenčių. Netikėtai pamatau einant ponią Lamen, mūsų pavaduotoją, kitaip tariant, dešiniąją direktoriaus ranką. Kodėl? Na, mes turime dvi pavaduotojas, todėl viena yra dešinioji, o kita – kairioji. Ponios Lamen visi labiau bijo, nes ji tikrai gali būti žiauri. Gal ne tiek, kiek reikėtų, bet jei to nori, tikrai gali tokia būti. Tiesą sakant, aš jau seniausiai nemačiau jos mokykloje. Kur ji buvo dingusi, paklausiu savęs. Aišku, neįtarinėju jos nužudymais, tačiau dabar, kai viską perėmė FTB, reikia kaltinti kiekvieną, išskyrus Kateriną, mane, Simą ir Semą, nes mes tikrai nesame kalti. Tuo labiau Simas, kuris buvo užpultas mokykloje pačio žudiko. Ačiū dievui, kad esu viena, nes tikrai dabar nenoriu su kažkuo kalbėtis. Ne kokia nuotaika. Trakštelėjimas. Atsisuku žaibo greičiu, tačiau, keista, nieko nepamatau. Kaip gerai, pati tariu sau. Tačiau netrukus, vos tik man atsisukus, iš kito gatvės kampo išlenda baltai apsirengęs žmogus. Jis prieina tiek arti, kad galiu girdėti, kaip jis kvėpuoja. Žinoma, šis žmogus tikrai kvėpuoja garsis, nes jis stovi nuo manęs maždaug du metrus. Bet vis tiek keistas jis... arba ji. Geriau pagalvojus, gal tai moteris. Iš stovėsenos. Tačiau asmuo nejuda ir man pasidaro baisu. Mano oda nueina pagaugiais. Kodėl jis ar ji yra čia? Ko šis asmuo nori iš manęs?

- Ei, ar tau ko nors reikia? – paklausiu žmogaus. Jis neatsako.

- Jei man neatsakysi, iškviesiu policiją. – Pagrasinu jam ar jai.

- Ne, tu o nepadarysi. – Pasako man kažkas.

- Kaip suprasti? – klausiu aš. Man vėl atsako užprogramuotas balsas:

- Nes tau jau per vėlu. – Man nespėjus nieko atsakyti, žmogus išsitraukia peilį ir puola mane. Aš suklykiu ir pradedu bėgti. Tačiau nubėgu ne toli, nes man užpuolikas sugriebia už plaukų. Tada nutempia mane prie savęs ir smeigia man. Aš pasiruošiu skausmui, tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, nieko nepajuntu.

- Sugadink Katerinos nakvynę pas Semą. – Pasako man, tada nutėškia ant asfalto ir pabėga. Velnias, tariu sau. Keista tai, kad Semas nenakvos pas Kateriną, nebent jis privers taip juos padaryti. O kaip gi kitaip. Aš atsistoju visa purvina ir nueinu tolyn. Nejaučiu skausmo, nors greičiausiai turėtų kraujuoti keliai, bet aš vis tiek nieko nejaučiu. Atrodo, kad niekas net nebūtų manęs užpuolęs. Lyg viskas būtų tik mano vaizduotė. O gal taip ir yra? Ne, tas žmogus buvo tikras. Tik niekas jo nematė, tik aš jį mačiau. O kaip galėjo? Juk nieko nebuvo prie mūsų. Staiga pradedu galvoti apie nakvynę. Juk Semas niekada nenakvojo pas Kateriną. O kam jam ten reikėtų būti? Be manęs. Taip galvodama net nepastebiu, kaip priartėju prie mokyklos.

----------

Vos tik man įžengus į mokyklą, suprantu, jog kažkas yra ne tsaip. Kažkas pasikeitė. Tačiau kai prienu prie mokyklos stendo, kuriame skelbiamos naujienos, prisimenu, kad šiandien mes visi keturi kalbėsime gedulo tema. Tai yra skirta mirusioms mokytojoms, bei mokiniams. Aš to labai nenoriu. Tik ne tai. Aš to nekenčiu, nes visada apsiverkiu ir net neturiu kalbos. Bet tai atliksiu, jog jas pagerbčiau, kadangi jos tikrai to nusipelnė. Jos nusipelnė pagarbos. Netikėtai prie manęs prieina Simas.

- Labas, - tepasako jis priėjęs. Atrodo labai nusiminęs. Bet kodėl? Kas gi atsitiko?

-Kodėl tu liūdi? Juk tu pasveikai, tiesa? - paklausiu jo, tačiau Simas man nieko nesako. Staiga suskamba skambutis, kviečiantis visus į pamokas. Tačiau kaip galima eiti į pamokas? Kaip galima apsimesti, kad nieko neįvyko? Kiek laiko direktorius ir visi kiti apsimetinės? Mane tai labai supykdo, tačiau prisiverčiu pajudėti iš vietos. Man dar reikia parašyti rašinį, tema ,,Ar visi žmonės skirtingi?".

- Mums reikia į pamoką. - Pasako, pertraukęs mano mintis, Simas.

Nežinomas

O kaip dabar norėčiau jai prisipažinti, kad aš nužudžiau mokytojas. Ypač, kai ji eina su juo. Juk nekasdien gali tai padaryti, ar ne? Ne, tikrai ne kiekvieną dieną gali prisižinti, ką blogo esi padariusi ar padaręs. Stebiu juos ir galvoju, kurį, jei dabar galėčiau įskaudinti, įskaudinčiau pirmiau? Ne, negalėčiau, nes mano darbas ne skaudinti, o keršyti. Keršyti visiems, kurie turėjo kažką bendro su mano tėvo suėmimu. Juk jis buvo toks geras ir nuoširdus. Jis valė visuomenę nuo tokių, kaip jie. Na, bent jau aš esu. Žomgus, kuris tęsia savo tėvo darbą, žmogus, kuris tik ir laukia, kada kažkas suklups, nes tai padaręs, jis nebeatsikels. Tačiau gana taip galvoti ir stebėti. Laikas eiti į pamokas. Juk dar reikia pasiruošti.