8.1 skyrius. Sugrįžimas į mokyklą.

Karolina

Dvi savaitės ir trys dienos. Tik tiek mums beliko iki mūsų paskutinės dešimtos klasės šventės. Penkios valandos. Tik tiek laiko praėjo po informatikos mokytojos mirties. Atrodo, visai nedaug laiko. Girdžiu, kaip kažkas įeina į dušą. Greičiausiai, tai Simas, nes jis buvo su manimi, kai mes radome negyvą Hebę Franmalen. Taigi, tai tikrai jis. O gal ne? Mane nupurto mintis, kad kažkas tiesiog atsikėlė anksčiau ir tiesiog nuėjo praustis. O gal nenuėjo? Gal būtent dabar manęs už durų laukia žudikas su peiliu? Gal būtent dabar jis laukia, kol aš išeisiu iš savo kambario, kad galėtų mane nužudyti? Ne, aš darausi pernelyg paranojiškas žmogus. Be to, mūsų šiandien laukia dar viena problema, kurią padarėme mes su Simu. Mus tikrai apklausinės policija ir ypač ta sumauta Emilė Varenheit, kuri ti kir moka mus kaltinti. Galvojau, kad FTB labiau moka nekaltinti žmonių, kurie atrodo kalčiausi. Be to, ką jie iš mūsų išpeš? Geriau pagalvojus, tik tai, jog mes pamatėme negyvą mokytoją ir nepaskambinome policijai, kad radome lavoną. Jei jie paklaus, kodėl to nepadarėme, atsakysiu: ,,Nes jūs mus vis tiek apkaltinsite. Nėra prasmės kreiptis į jus." Žinoma, tada policija įsižeis ir mums galas. Bet, manau, kad Emilė tiek protinga, jog pati suprastų, kodėl jiems nepaskambinome. O gal aš ir klystu?Nes ir aš kartais galiu suklysti, ar ne? Pasigirsta pradaromos vonios kambario durys. Mėšlas, nusikeikiu aš. Tyliai meldžiuosi, kad tai nebūtų žudikas. Aš pasiimu nuo stalo pirmą pasitaikiusį daiktą - knygą. Iš tiesų net nežinau, ką su juo padarysiu žmogui, kuris jau nužudė daugiau nei penkis žmones ir net neketina sustoti. Mano kambario durys prasiveria ir pro jas įeina... Semas. Ar tai jis blaškėsi ir nerado sau vietos, klausiu savęs.

- Labas, - pasisveikina jis. Tačiau ne taip, kaip daugeliu atveju, linksmai ir netgi charizmatiškai; dabar tai buvo labiau į kitokį pasisveikinimą - abejingą ir tokį... na, nežinau. Tačiau jis vis tiek skiriasi.

- Kas nutiko, Semai? - paklausiu jo. Jis trumpam susimąsto, tada atsisuka į mane ir pasako:

- Ne, man viskas gerai, Karolina. Viskas gerai. - Atsako jis ir išeina iš mano kambario, palikdamas mane visiškai vieną. Pasigirsta pranešimas, kad kažką gavau. Krūpteliu. Kas gi dabar, tariu sau, pasipiktinusi. Atgaivinu savo miegantį telefoną ir peržvelgiu, kas parašė. Tai feisbukas. Gavau naują pranešimą, susijusį su šerifu Keleheriu ir žudikais. Bei mūsų mokykla.

Nors ir jau seniai žinojome, kad pagrindinės Kilertauno mokyklos direktorius buvo nužudytas, tačiau tik dabar mes gavome leidimą tai spausdinti. Kodėl? Nes tik dabar FTB agentė Emilė Varenheit mums leido tai išspausdinti, kadangi dar iki šiol nebuvo nustatyta tikroji aukos tapatybė. Kalbant apie nesenus įvykius, jeigu dar kas nors nežino, nors tai beveik neįmanoma, buvo nužudytas vietinis šerifas. Ernestas Keleheris. Jis buvo užpultas savo namuose. Taip pat, einame prie dar naujesnių žinių: vakar buvo nužudyta dar viena pagrindinės Kilertauno mokyklos mokytoja. Hebė Franmalen, kuri, kaip jau nustatyta, buvo mirtinai subadyta, o galiausiai, kad tikrai būtų nužudyta, numesta ant laiptų. Taip pat, pačios naujiausios naujienos yra šios: prie FTB prisijungs naujas asmuo, gerasis detektyvas, kuris jau ne kartą buvo Kilertauno mieste, Flinas Mortas. Jis, kiek mums žinoma, tiesiog turės padėti Emilei Varenheit išspręsti šią kraupią bylą. Na, o mūsų miesto valdžia kaip visą laiką prašo likti atsargiems, nieko neįsileisti į namus (nebent tikrai pažįstate tą žmogų). Jeigu pastebite keistą asmenį, iš karto skambinti policijai. Taip pat, nepasitikėti niekuo. Ir, žinoma, likti labai susikaupusiems. Kol kas tiek. Daugiau ir plačiau apie įvykius pranešime rytoj tą pačią valandą. Geros dienos! Tik pasistenkite būti nenužudyti. Čia viskas, ko aš prašau. Na, dabar jau tikrai viskas. Taigi, linkiu geros dienos ir mėgaukitės karštomis vasaros dienomis, nes tikrai ne kiekvieną vasarą būna taip karštą, kaip šią. Ačiū!

Mane sukrečia naujienos. Kas gi turi tokio nutikti, kad būtų paskirtas pagalbininkas FTB? To dar nebuvau mačiusi per visą savo gyvenimą. Žinoma, jis nėra jau toks ilgas, bet vis tiek. Suprantu, kad reikia keltis iš lovos, apsirengti ir eiti į mokyklą. Pirmą kartą gyvenime, turbūt, nenoriu ten eiti. Kodėl? Nes bijau. Bijau to, kas gali nutikti, nutiko ir dar nutiks. Nes, mano nuomone, niekas greitu metu neišsiaiškins šių kraupių nusikaltimų. Be to, kaip jau surpatau, pats žudikas arba žudikai (Katerinos nuomone) aiškiai yra ne kartą pasakę, kad būtent mes viską ir užbaigsime. Ir jie tikrai nesiruošia to keisti. Suskamba mano žadintuvas. Ne, jau tikrai reikia eiti, pasakau sau. Gal verčiau subaru save. Aš vos sugebu išlipti iš lovos. Norėčiau ten būti visą savo likusį gyvenimą ir numirti ten, toje lovoje. Staiga prisimenu, kad ją man nupirko tėvia, mano septynioliktojo gimtadienio proga. Aš buvau tokia laiminga. Prisiminus tai, man pradeda skruostais riedėti ašaros. Žadintuvas. Jis vis dar skamba toliau. Aš apsirengiu savo rožine maike, užsidedu džinsus, susišukuoju plaukus. Kaip ir kiekvieną rytą. Tada išeinu iš savo kambario. Nusileidžiu suktais laiptais žemyn ir pamatau savo geriausių vaikų tėvus, kurie, kai kurie pasakytų, užgrobė mano virtuvę. Tai gal ir anksčiau būtų mane sunervinę, tačiau dabar man tai sukelia džiaugsmą. Nes bent jau kažkas yra su manimi ir bent jau kažkas kažką daro mano namuose. Be to, jau galvojau apie namo pardavimą, tačiau Katerinos idėja apsigyventi kartu pakeitė šią mano nuomonę. Džiaugiuosi, jog mes esame draugės.

- Sveika, Karolina, - pasisveikina Katerinos mama.

- Labas rytas, ponia Tremben. - Pasisveikinu aš. Regis, Katerinos mama įsižeidžia nuo tokių mano žodžių.

- Vadink mane Irena, o ne ponia Tremben. Aš dar ne tokia sena. - Pasako ji ir mes abi nusijuokiame. Juokas. Kada paskutinė kartą juokiausi iš tiesų, o ne todėl, kad reikia? O taip, Karolina. Atsakyk. Kada tai buvo? Kada juokeisi iš tikrųjų, o ne todėl, kad reikia? Kada? Aš žinau atsakymą - seniai. Labai seniai. Tada, kai dar buvo gyvas tavo brolis. Tada jūs visi juokėtės, kaip normali gera ir pavyzdinga šeima. Tačiau visa tai sugadinta. Ir kas gi kaltas dėl to? Tu. Tu kalta, Karolina. Ir todėl tu nebesijuoki, nes kiekvieną kartą, kai kažkas nusijuokia arba kai tu nusijuoki, tu, mano mieloji Karolina, iš karto prisimeni vargšą savo brolį, kurį nužudei. Kaip man tavęs gaila. Bet gailestis silpnybė. Ir tu tą žinai. Nes būtent dabar supranti, jog gailestis tokioje situacijoje nepadės. Jis tik viską pablogins. Ir tu negali būti silpna. Nustok! Ar aš ką tik pasakiau sau nustoti? Gal. Ne, tikrai išrotėsiu.

- ...tiesa, Karolina? - negirdžiu klausimo pradžios. Atsisuku į Katerinos motiną, kuri, regis, ką tik kalbėjo su Semo tėčiu.

- Atsiprašau, buvau užsigalvojusi. Apie ką kalbėjote? - perklausiu aš. Irena Tremben nusišypso.

- Mes tik sakėme, kad gal tau patiktų, jeigu šiandien neitumėte į tą prakeiktą gražiausios merginos šventę? Ką manai?

- Na, - pradedu. - Man tai nėra skirtumo. Bet supraskite ir Kateriną. Ką ji pagalvos, jeigu ten nenueis? Juk ji au keturis metus iš eilės laimėjo gražiausios merginos apdovanojimą. Negalime to praleisti. - Paaiškinu aš jai.

- Suprantama. - Pasako Irena.

- Kas suprantama? Ir kur mes turėtume neiti? - paklausia Katerina, ką tik nulipusi iš antro aukšto į pirmąjį.

- Ai, niekur. - Nutęsiu aš.

- Gerai, dabar kai ką turiu tau parodyti. Nagi, greičiau. - Pasako Katerina ir nusiveda mane į kitą kambarį. Ką ji tokio gali pasakyti?

Nežinomas

Stebiu jas. Stebiu, kaip jos nueina į kitą kambarį. Ach, kaip norėčiau jas čia pribaigti. Bet turiu išlaukti. Privalau. Netrukus, jau visai netrukus mes pereisime į kitą lygį. Lygį, kuris bus dar sunkesnis... ir truks šiek tiek ilgiau. O gal ir ne. Nežinia, kas bus, bet žinau, jog jis bus tikrai geresnis nei šis. Nes čia esmė yra žudymuose, o ten bus esmė jų mintyse, paslaptyse, žiaurume. O, kaip aš to laukiu. Tiesą sakant, norėčiau pradėti jau dabar. Bet, deja, negaliu, nes viską sugadinsiu. O tada jau man bus galas. Man to tikrai nereikia. Geriau pagalvojus, kam iš viso to reikia? Aš jau netoli. Jau esu visai netoli tikslo. Tikslo, kuris baigsis man naudinga linkme. Kurio pabaiga jiems bus dovana, nes galės pamatyti visus mirusius žmones. Ypač Karolina turėtų tuo apsidžiaugti.