7.4 skyrius. Likusi viena šeimoje. (Simas)

Dvi savaitės ir keturios dienos, pagalvoju aš. Turbūt iki tos dienos jau visi galime būti negyvi, nes, jeigu šis žudikas žudys tokiu tempu, tai čia gali likti tik pusę mokinių. Staiga pagalvoju. O jei tik tada, tą dieną, viskas atsiskleis, klausiu savęs. Tai būtų gana logiška, kadangi tada bus mūsų paskutinis šių metų vakarėlis, skirtas būtent dešimtokams. Iš tiesų, tai tikra logiška. Tačiau manęs vis dar neramina: kas bus tada, jei Katerinos tvirtinimai, jog žudikai yra du, iš tiesų yra neklaidingi? Tada, aišku, viskas pasikeis. Aš sėdžiu vienas savo kambaryje. Po to, kai išėjome iš ligoninės ir palikome juos, Semą ir Karoliną, vienus, nieko negirdėjome nei iš vieno, nei iš kito. Girdžiu, kaip apačioje brazda mano tėvai, kraudamiesi savo daiktus. Pažvelgiu į savo kuprinę ir lagaminą. Jis jau pilnas daiktų, kurių man tikrai prireiks. Be to, galiu kiekvieną dieną čia ateiti ir pasiimti, ką tik noriu. Netikėtai pažvelgiu į televizorių. Reikia kažką pasižiūrėti, tariu sau lyg tarp kitko. Tačiau, man net nespėjus pasiimti televizoriaus pultelio, atsidaro mano kambario durys ir pro jas įžengia Karolina. Tačiau ji yra apsiverkusi. Kas nutiko vėl, paklausiu savęs, tačiau negarsiai, nes, suprantama, kad Semas ją apkaltino dėl kažko. Ir kaip ji gali būti su juo? Iš meilės? Ne, tikrai ne iš to. Ji nieko nepasakiusi tik sudrimba mano lovoje ir pasako:

- Pasižiūrėkime televizorių. - Aš sulinksiu ir įjungiu.

- Kokia aš kvaila. - Pasako ji.

- Kas nutiko? - paklausiu jos. Ji pažvelgia į mane.

- Na, papasakojau jam kai ką skaudaus, ir jis manęs visai nepaguodė. - Pasako ji. - Verčiau pradėjo manęs... bijoti? - kalba ji su manimi.

- Na, žinai, juk tai yra Semas, - pasakau jai ir ji šiek tiek nudžiunga.

- Ačiū, Simai. - Padėkoja ji man, nors ir visai neturi to daryti. Tačiau čia juk Karolina. Jau noriu jai pasakyti, kad jai tektų palikti Semą, tačiau jos veido išraiška pasikeičia.

- Pasiūrėk, - tik prataria ji man, žiūrėdama į televizoriaus ekraną. Aš atsisuku pasižiūrėti, ką ten rodo ir tai mane šokiruoja.

Šiandien policija gavo pranešimą, kad šerifas Ernestas Keleheris jau kurį laiką neišeina iš savo namų. Ten nuvažiavę policininkai pamatė žiaurumą: šerifas Keleheris buvo nužudytas savo namuose, subadytas peiliu. Kol kas jo mirties aplinkybės yra neviešinamos. Tik policija prašo, kad jūs būtumėte atsargūs ir neįsileistumėte į savo namus nepažįstamų žmonių. Dėkojame, kad klausėte, na, o dabar pereikime prie...

Naujienos tikrai mane pribloškia. Kaip žudikas sugebėjo nužudyti mūsų miestelio šerifą? Tačiau, nors klausimų ir padaugėjo, bet buvo atsakymas į vieną: štai kodėl Emilė Varenheit buvo tokia liūdna. Esmė ta, kad šis žudikas jau nuėjo per toli. Tačiau ką mes galime padaryti. Ogi nieko. Visiškai nieko.

- Kaip žiauru, - pasako Karolina, prablaškydama mane.

- Taip, tikrai. - Atsakau jai. Tačiau kažkodėl jaučiu, kad tai dar ne viskas. Kai jau noriu jai pasakyti, kad laikas eiti į apačią, staiga suvibruoja telefonas, esantis mano kišenėje. Nežinomas numeris.

- Kas skambina? - paklausia Karolina.

- Žudikas. - Atsakau jai, o tada atsiliepiu.

- Klausau? - pasisveikinu su juo.

- Sveikas, Simai. Kaip manai, kas mirs iš mokytojų šiandien? - paklausia jis subtiliai.

- Manau, nei vienas. - Atsakau jam arba jai. Pasigirsta juokas.

- O ne, tu neteisus. - Pasako man žudikas.

- Ir kodėl gi? - klausiu. Vėl juokas.

- Nes kažkaip Hebė Franmalen yra mokykloje viena. Na, nevisai, bet vis tiek jos niekas nespės išgelbėti. - Man sukyla pyktis.

- Kodėl tu taip elgiesi? Kam tau viso šito reikia?

- Nes aš noriu keršto už savo tėvą, kuris mirė tik dėl jų. - Pasako žudikas. O tada pabaigia pokalbį.

- Velnias. - Nusikeikiu aš.

- Kas nutiko? - paklausia Å¡alia stovinti Karolina.

- Mūsų informatikos mokytoja šiandien mirs. Štai kas nutiko.

Informatikos mokytoja, Hebė Franmalen

Sėdžiu savo kabinete, mokykloje. Nors šiandien ir yra šeštadienis, mėgstu būti čia ir taisyti mokinių darbus. Dėl to manęs nesupranta daugelis mokytojų. Juk kaip galima mėgautis taisymu? Toks būna jų pagrindinis klausimas. Aišku, buvo ir tokių, kurie mane suprato. Tačiau tos mokytojos nužudytos. Man vis dar jų gaila. Jos buvo tokios mylinčios savo darbą ir jam atsidavusios, kad net kartais joms pavydėdavai. Tačiau, deja, jos mirusios. Vis dėlto čia aš būnu tik dėl vienos priežasties: čia man labiau patinka būti nei vienai savo namuose. Tiesiog taip stumiu laiką, kol mano vyras negrįžta namo. Ten galiu eiti tik tada, kai jis yra namuose. Pati nežinau, kodėl. Netikėtai kažkas nukrenta koridoriuje. Turiu nueiti pasižiūrėti, kas nukrito. Praveriu savo kabineto duris ir pamatau, kad ten nukrito viena knyga. Prieinu prie jos, pakeliu ją ir pastatau į vietą, kur ji turi būti. Esu prie kabineto. Kažkas sudūžta. Kažkas ką tik sudužo kitame kabinete. Vietoje to, kad tuoj pat ten pulčiau tyrinėti, kas ten sužudo aš padarau štai ką:

- Ar ten kažkas yra? - paklausiu aš. Nesigirdi nieko. Mano vidinis balsas man sako, kad turiu iš čia nešdintis, tačiau aš tik prieinu prie kabineto durų, kuriame kažkas nukrito ir sudužo. Netrukus pasigirsta kažkoks garsas. Aš prisiliečiu savo kūnu prie durų ir bandau įsiklausyti, kas ten vyskta. Peilis. Priešais mano galvą iš kitos pusės išlenda peilis. Aš suklykiu. Bandau bėgti, tačiau užkliūvu už vazono ir nukrentu ant žemės. Pro duris išsiveržia kažkoks žmogus, apsirengęs visiškai baltai. Aš bandau klykti, tikėdamasi, kad kažkas mane išgirs. Žmogus su peiliu rankoje puola mane ir bando mane badyti juo. Aš sureaguoju, bet, deja, per lėtai. Man įduria tiesiai į dešinę ranką. Perveria ją kiaurai. Suklykiu. Tada žudikas vėl duria man, tačiau šįkart man pavyksta išsigelbėti nuo smūgio. Aš spėju atsistoti ir pradėti bėgti link laiptų. Kai jau pasiekiu laiptus, užpuolėjas mane suima už plaukų ir, prisitraukęs prie savęs, pasako man:

- Tu melagė, o visi melagiai dega pragare. - Tada mane numeta nuo laiptų...

Simas

Mes su Karolina įbėgame į mokyklą. Visiška tyla. Gal mes dar spėjome? Nors gal ta tyla žada tik mirtį. Juk mirusieji nemeluoja, ar ne? Vienas žmogus taip kažkada yra pasakęs.

- Ar mes spėjome? - paklausia Karolina.

- Nežinau. - Pasakau jai tiesą. Tada pasigirsta kažkoks garsas. Lyg kažkas būtų nukritęs ant žemės. Bet ganėtinai sunkus. Mokytoja. Pasakau sau. Greičiausiai ji ką tik mirė. Kadangi garsas sklido iš viršaus, aš ir Karolina pradedame lipti laiptais. Tikiuosi, kad ji dar gyva. Tikrai nenorėčiau pamatyti dar vieno lavono. Mes lipame laiptais vėžlio greičiu. Pagaliau užlipame. Pirmas dalykas, kurį pamatome užlipę, tai mokytojos kūnas, iš kurio be sustojimo bėga kraujas. O ne, jau per vėlu, per vėlu, per vėlu... Pasigirsta Karolinos klyksmas.

- Reikia surinkti policijos numerį, ir greitosios, - priduria ji.

- Ne, - pasakau aš. - Mes eisime iš čia.

- Bet kodėl? - paklausia ji. Aš pažvelgiu į ją ir pasakau:

- Jei mes paskambinsime, Emilė mus apkaltins. - Karolina, regis, tai supranta. Po kelių minučių mes jau būname išėję iš mokyklos, palikę informatikos mokytojos lavoną gulėti ant žemės. Visiškai vieną.

Nežinomas

Matau, kaip jie bėga iš mokyklos, ir svarstau, ar jie vis dėlto paskambino policijai, ar ne. Na, žinoma, iš vienos dalies jie turėjo paskambinti policijai ir pranešti, kad rado negyvą mokytoją. Bet tai būtų jiems sukėlę milžinišką pavojų. Aišku, kai dabar jie nepaskambino, aš paskambinsiu ir pranešiu, kad mačiau jog būtent jie būgo iš mokyklos ir niekam nepranešė apie nužudytą asmenį. Na, tada jiems bus dar blogiau. Cha, cha, cha! Pagaliau jie gaus, ko nusipelnė. Žinoma, jų už tai nepasodins į kalėjimą, tačiau stebės. O kol juos stebės, man jie netrukdys daryti kitų dalykų. Reikia ruoštis kitam etapui. Ir labai greitai. Nes laiko liko tikrai nedaug, o viskas turi būti tobula. Pagaliau jie išnyksta iš mano akiračio. O aš vis dar stoviu. Stoviu ir galvoju, ką žudysiu rytoj.