Sapnai (2).

Å erifas Ernestas Keleheris

Žinau, kad mane nušalino nuo pareigų, tačiau vis tiek negaliu negalvoti apie bylą, nes, atrodo, kad aš vis dar galiu išsiaiškinti, kad nutiko ir kodėl nutiko. O svarbiausia: galiu išsiaiškinti, kas kaltas dėl visko. Žinoma, kad tai yra melas, nes man tai nepavyks. Kodėl? Na, tarkime, kad aš žinau, jog šiandien, šis vakaras, mn gali būti paskutinis. Šios minties neatsikračiau jau nuo pat ryto, o ypač po to, kai buvo nužudytas dar vienas asmuo – jū mokyklos direktorius. Regis, šis žudikas įsisiautėjo. Pernelyg įsisiautėjo. Tačiau juk tu tai žinojai, tiesa Ernestai? Juk jau nuo pat praždių žinojai, kas laukia jų visų. Tik visą šį laiką tylėjai ir dabar bijai, kad būsi nutildytas amžiams. Bijai, jog taip daugiau ir niekada nepasakysi, jog žinojai, kas turi mirt ir už ką. Be to, supratai, kad netrukus, tu mirsi, dėl kai ko, nors pirmiau apie tai nepagalvojai, bet, ačiū Dievui, paskui supratai tai. Ar tau priminti, kodėl? Taip, priminsiu: nes tu dalyvavai Edžio Marsono suėmime. Tiesą sakant pats jį ir suėmei. Ir už tai dabar tu kentėsi. Nors, tai, ką tau padarys šis žudikas, ir neubs priskaitoma, kaip kančia, bet vis tiek. Esmė ta pati. Ar jau pasiduodi, Ernestai? Ar jau susitikei su tuo, kas tau nutiks? Žinoma, kad susitaikei. Bet kyla klausimas: kada tai nutiks? Netikėtai išgirstu skambutį, kuris, labai jam dėkoju, nutraukia mano mintis. Nežinia, kiek jos būtų pažengusios, jei ne šis skambutis į duris.

- Kas ten?! – pašaukiu aš, tačiau man niekas neatsako. Žinoma, žinau, kad tu ten, sumautas žmogžudį, tariu sau, bet kartu ir jam, lyg jis galėtų mane išgirsti. Labai ironiška mirtis, nes visą gyvenimą aš sulaikinėjau žmones, kurie meluodavo ir žudydavo, tačiau dabar mane kaip tik nužudys toks asmuo. Argi nejuokinga? Man, atvirai kalbant, šiek tiek ima juokas. Netikėtai vėl pasigirsta skambutis. Nagi, juk gali išlaužti duris, sakau vėl sau. Staiga suprantu, kad tai gali būti visai ne žudikas, o asmuo, kuris man atvežė picą. Aš greitai nubėgu prie durų ir jas atidrau. Vis tik pravėrus duris pajuntu dūrį į šonkaulius. Aš susiriečiu iš skausmo, kurį sukėlė peilis, kuris dabar, šiuo metu, yra mano šone. Pajaučiu, kaip žudikas ištraukia peilį ir jis, taip išeidamas iš mano kūno, perpjauna mano odą ir mėsą. Man nespėjus sureaguoti, žmogus spiria man ir aš nukrentu ant savo šildomų grindų. Pajaučiu šilumą, tačiau dabar man tai nė motais, kadangi mane bando nudėti. Noriu priešintis, tačiau negaliu, nes man, nieko nespėjus padaryti, duriama į nugarą. Pasigirsta trakštelėjimas ir aš suklykiu nesavu balsu. Tada po to seka dar du dūriai. Po jų žudikas mane apverčia ant nugaros. Tada iškelia abi rankas su peiliu jose ir bando man durti, tačiau šį kartą man pavyksta sustabdyti šį žmogų. Tačiau, deja, neilgam, nes žmogus dabar turi didesnį pranašumą ir po truputį pradeda peilio geležte man durti į kaklą. Kai peilis prisiliečia, aš nebeturiu jėgų priešintis ir mano paskutinis vaizdas, kurį pamatau būna baltais apsirengęs žmogus su kraujo dmėėmis ant jo arba jos rūbų. Daugiau nieko nebematau.

Sapne (Katerina)

Aš bėgu. Bėgu nuo žmonių. Žudikų. Monstrų. Galima vadinti, kaip tik nori, nes jie tokie jau yra. Ir jie du. Balti du žmgeliukai, kurie mane vejasi. Staiga aš nukrentu ant mokyklos grindų. To užtenka, kad jie amne pasivytų. Jie sugriebia man už kojų ir tempia pas save, į tamsą. Aš nenoriu ten keliauti, tačiau man neišeina pasipriešinti. Aš čia neturiu visiškai jokios galios.

- Tu eisi su mumis, - prataria vienas iš jų. Balsas toks pažįstamas, kad, regis, galiu pasakyti, jog... O ne. Jei tai, kad šis žmogus yra taas, kas manau, tai mums galas. Visiems. Ir nesvarbu, koks tas žmogus būtų protingas. Jam galas.

- Ne, prašau, nereikia! – šaukiu aš, tačiau žinau, kad jiems tai nesvarbu. Aš liksiu tamsoje, ten, kur jų manymu, man ir vieta. Aš bandau su tuo kovoti, bet tai beprasmiška. Mane nutempia į tamsą. Daugiau nieko nebematau. Tik tamsą... begalinę tamsą... Nors ne, staiga pamatau šivesą. Aš bėgu link jos, tikėdamasi, kad tai mane išgelbės, tačiau kai pribėgu, per vėlai, gerokai per vėlai, pamatau, kad ten manęs laukia jie. Su peiliais. Ir su mano draugais.

- Tu nusipelnei matyti tai. – Pasako antrasis. Jo arba jos balsas man taip pat labai girdėtas. Ar gali būti, kad tai..? Ne, tai melas. Tai tik mano vaizduotė. To negali būti. Aš tuo netikiu. Tikrai.

- Paleiskite juos. Juk jums reikia manęs. – Pratariu aš tvirtai. Abu žudikai nusijuokia.

- O ne, mes jau tave turime, - atsako pažįstamas balsas. – Ar dar to nesupratai? – paklausia mįslingai vienas iš jų.

- Ko nesupratau? – pasitikslinu aš.

- Kad mes turime jus visus. – Tvirtai man atsako jie.

- Tai – melas! – suklykiu aš.

- Ak, mieloji Katerina, tai turbūt vienintelė tiesa. Na, lanabanktis mieloji. Miegok ramiai. – Taip pasakęs vienas iš jų nužudo mano draugus...