5.4 skyrius. Persekiojimo aistra. (Simas)

Aš jau pradėjau jaudintis. Nebegaliu daugiau taip. Sėdžiu vienas, na, beveik vienas, nes su manimi dar yra ir Karolina, ir laukiu, kol Katerina ir Simas sugrįš, nors tai yra visiška nesąmonė, nes jie jau seniausiai turėjo grįžti. Tai kodėl jie, po velniais, dar nėra klasėje?! Be to, mokytoja bando kalbėti, tačiau jai nesiseka šiandien, kadangi šiandien neikas jos nesiklauso. Bet tai visai suprantama, nes kam klausytis, kai žinai, kad bet kada gali mirti? O gal jau kažkas mirė? Apie tai pagalvojus, man mano pusryčiai sukyla gerklėje. Atrodo, kad apsivemsiu. Žinoma, susitvardau, bet vis dar pagalvojus, kad mano draugai gali būti nužudyti, mane suvimdo. Staiga suskamba mokyklos signalizacija ir pasigirsta mokyklos pavaduotojas ponios Lamen balsas:

- Sveiki mokiniai, mes paprašysime jūsų kuo greičiau pasišalinti iš mokyklos teritorijos ir grįžti namo. Pageidautina su savo geriausias draugais. Viskas. Geros dienos. – Pasako ponia Lamen ir visi pakyla nuo savo kėdžių.

- Na, iki rytojaus, - pasako ponia Helena, dailės mokytoja. Tačiau man tai nė motais, man svarbiau sužinoti, kas nutiko tokio, kad visi mokiniai būtų išsiųsti namo. Ar buvo rastas dar vienas lavonas? Jeigu taip, tai kas? Ar ten yra mano draugai? Taip bemąstant aš išeinu iš savo kabineto ir pradedu laukti, kol pasirodys mano draugai. Karolina prie manęs prieina.

- Mums metas eiti, gal jie jau yra lauke ir mūsų laukia, nemanai? – paklausia Karolina. Aš palinksiu galva ir mes apsisukame eiti. Netrukus kažkas už mūsų, koridoriaus gale, pradeda šaukti.

- Pasitraukite! Čia yra sužeistų žmonių ir vienas miręs asmuo. Traukitės iš kelio! – iš karto suprantu, kad tai ne kas kitas, kaip tik FTB agentė Emilė Varenheit. Tačiau ko ji nori? Juk niekas tikrai nesitrauks, jei nebus rimta situacija. Nebent...

- Pone Krindeli, panele Majers, noriu su jumis šnektelėti. – Pasako agentė, nutraukusi mano apmąstymus. Ji mus patraukia į šoną ir pasako.

- Jūsų draugę Kateriną sužeidė. O jūsų mokyklos direktorius – nužudytas. Žudikas mus atvedė į spąstus. – Trumpai paaiškina visą situaciją FTB agentė. Man pakerta kojas. Nejaugi tai gali būtų tiesa? Ne, tai yra melas. Mūsų direktorius yra gyvas ir sveikas. Jam nieko nenutiko.

- Tačiau kaip šis asmuo sugebėjo tai padaryti? – klausiu agentės Emilės, - kaip? – ji pažvelgia į mane ir pasako:

- Kaip jau ir minėjau, viskas buvo suplanuota. Tačiau jei iš tiesų nori sužinoti, kas nutiko, tai mums paskambino kažkoks asmuo ,,S". Pirma manėme, kad tai tiesiog paprastas vaikas, kuris norėjo pasakyti, kad seselė neišeina iš kabineto. Tačiau jūsų draugai pasakė, jog tai melas ir kad mums skambino žudikas. Vėliau Semas suprato, kad čia yra žudiko planas ir pasirodė jūsų mokyklos direktorius. Mes, kai supratome, kad tai nėra žudikas, pamatėme, jog kažkas stovi už jo. Bandėme jį įspėti, bet, deja, buvo per vėlu. Žudikas tiesiog perpjovė jam kaklą ir jis žuvo vietoje. Štai ir viskas. – Išberia greitakalbe Emilė Varenheit. Aš noriu verkit, tačiau negaliu, nes turiu susitvardyti ir išlikti stiprus. Kaip ir mano draugai. Emilė pasišalina ir palieka mus vienus. Mes dar kurį laiką pastovime ir tik tada išeiname iš mokyklos, tiesiai į ligoninę, kurioje yra gydoma Katerina. Tačiau aš išeinu ne tik šiaip sau. Ne, aš pradedu mąstyti, kaip mes čia atsidūrėme. Kaip viskas įvyko. Iš tiesų daugelis pasakytų, jog visa tai tik žaidimas. Tačiau mes, tie, kurie žaidžiame šį žaidimą, pasakytume, kad visa tai tik sumautas žaidimas, kuris nuėjo per toli. Gerokai per toli. Taip pat, išeinu su klausimu: kada visa tai baigsis?

Nežinomas

Matau, kaip jie išeina. Nepaisant to, kad jie visai manęs nebijo, šiandien man sekasi puikiai. Be to, aš neskubu namo, nes tuiru atlikti dar vieną dalyką: pašalinti dar vieną asmenį, kuris, kol kas yra vienintelis, kuris gali mane sustabdyti. Dar kelias minutes pažiūriu, kaip jie eina, o tik tada, kada jie pradingsta horizonte, aš nueinu į kitą kelio pusę.